Alpinariumai

Nuo senų laikų kalnai žavėjo žmones savo didingumu, o juose paplitę augalai – trapumu ir kartu prisitaikymu augti atšiauriomis sąlygomis. Svajojate nedidelį kalnų lopinėlį susikurti ir savo sode? Dabar, kai jau pakvipo pavasariu, laikas pradėti galvoti apie šios svajonės įgyvendinimą.
Gražiausiai alpinariumas atrodo šlaite, bet jei šio neįmanoma suformuoti arba supilti dirbtinės kalvelės, galima įrengti plynaukštę, lyg kalno papėdėje.
Tradicinis alpinariumas – atskira sodo dalis, neturinti būti svetimkūnis, todėl vienas iš svarbiausių uždavinių jį planuojant yra teisingas vietos parinkimas.

Labiausiai tinka pietrytinis ar pietvakarinis kalvelės šlaitas. Alpinariumą galima įrengti ir šiauriniame šlaite, bet tuomet reikės sodinti augalus, galinčius augti dalinėje paunksnėje (uolaskėles, katilėlius).
  1. Drenažas ir dirva
    *Daugumai alpinių augalų tinka lengva, laidi dirva. Jei alpinariumą planuojate įrengti šlaite, kur žemė nėra molinga, tai specialus drenažas nereikalingas. Tačiau juo teks pasirūpinti, jei pasirinksite plynaukštę.
    *Pirmiausia nuimama velėna ir išrenkamos piktžolių šaknys. Jei dirva nepiktžolėta, velėnos gabalus galima naudoti dirvai pakelti – padėti žole į apačią ant drenažo sluoksnio.
    *Nukasamas viršutinis dirvožemio sluoksnis (apie 30 cm), užberiama vandeniui laidžių medžiagų: skaldos, plytgalių ir kitų statybinių atliekų.
    *Drenažo sluoksnis užberiamas 5 cm pločio smėlio sluoksniu. Tuomet papilama specialaus žemės mišinio (1 dalis velėninės žemės, 1 dalis durpių, 1 dalis skaldos).
  2. Akmenys ir jų išdėstymas
    *Pagrindinė taisyklė – imti vienos rūšies akmenis ir vienoje vietoje nemaišyti skaldytų su neskaldytais.
    *Mulčią (skaldą ar žvyrą) irgi reikia derinti prie akmenų: jei šie yra skaldyti, tai ir jis turėtų būti smulkiai skaldytas. Galima naudoti klintis, smiltainį, granitą, skalūną ar tufą.
    *Prieš pradėdami dėlioti akmenis, išsirinkite kelis didesnius ir sudarykite iš jų grupę. Mažesnius irgi sugrupuokite, venkite simetrijos.
    *Akmenų alpinariume neturi būti daugiau nei augalų.
    *Akmenys į žemę įkasami horizontaliai, šiek tiek pasvirę žemyn ir tvirtai – jie neturi judėti. Jokiu būdu nesusiviliokite „pasodinti“ akmenų vertikaliai lyg grybų – atrodys nenatūraliai.
  3. Augalai ir jų sodinimas
    *Tikrieji alpiniai augalai yra prisitaikę prie ekstremaliausių sąlygų: atsparūs šalčiams ir vėjams, bijo tik šaknų užmirkimo žiemą. Dabar alpinariumuose auginami ne tik jie, bet ir dirbtiniu būdu išvesti mišrūnai, atmainos, žemaūgiai medžiai ir krūmeliai (lapuočiai ir spygliuočiai), pajūriniai, daugelis mažųjų svogūninių ir stiebagumbinių augalų iš Viduržemio jūros pakrantės kalvotų regionų.
    *Pirmiausia alpinariume susodinami sumedėję augalai: spygliuočiai (kalninės pušys, eglės, puskiparisiai, kadagiai) ir lapuočiai (lanksvos, kauleniai, rododendrai, raugerškiai). Aukštesni turi augti kalvos papėdėje, o žemesni – aukščiau.
    *Po to sodinami žemieji augalai, augantys kupsteliais arba želiantys kilimais. Juos svarbu derinti ne tik pagal formą ir spalvą, bet ir pagal žydėjimo periodiškumą. Juk alpinariumas turi būti gražus nuo pavasario iki rudens.
    *Susodinus augalus, ant dirvos paskleidžiamas 2 cm skaldos arba žvyro sluoksnis. Mulčias ne tik suteikia alpinariumui natūralumo, bet ir stabdo piktžolių augimą.
    Neišsigąskite, jei tik ką įrengtas alpinariumas atrodo skurdžiai – jūsų triūsas bus įvertintas po 1–2 metų. Tiek laiko reikia smulkučiams augalams suželti. Per šį laiką augalus laistykite, kol prigis (vėliau vandens reikės mažai), ravėkite, negausiai tręškite, šalinkite nužydėjusius žiedus, po žiemos atnaujinkite skaldą.