Apsauga nuo ligų ir žaladarių

Gerai įrengtose ir prižiūrėtose vejose didesnių problemų dėl ligų bei įvairių velėnos žaladarių lyg ir nekyla, tačiau vejos dekoratyvumas ir bendra žolyno būklė kartais nuo jų gali gerokai nukentėti.
Ligos dažniau pasireiškia lietingą vasarą arba kai žiemą ir pavasarį ilgai laikosi sniego danga. Jų pasireiškimui įtakos turi ir dirvožemio tipas, vejos amžius, dažniau pasitaikančios sausros ir pan. Kenkėjai, įvairūs gyviai, smulkūs naminiai gyvūnai bei paukščiai gali gadinti veją bet kuriuo metų laiku.

Viena iš pavojingiausių vejų ligų – fuzariozė, arba sniego pelėsis (Microdochium nivale, sin. Fusarium nivale). Šia liga žolės serga rudenį, žiemą ir anksti pavasarį. Ypač geros sąlygos ligai plisti atsiranda tirpstant sniegui, kai po jo danga yra drėgna ir vėsu. Dėl ligos žolių lapai pasidengia balta ar sidabriškai pilka, vietomis rožinės spalvos mase. Anksti pavasarį vejoje matyti pilkai rudos spalvos žuvusių žolių ploteliai. Palankiomis ligai vystytis sąlygomis nukenčia visos žolių rūšys, bet labiausiai – daugiametės svidrės ir smilgos, kiek silpniau – aviniai eraičinai. Veiksmingiausia apsaugos nuo šios ligos priemonė – vejos purškimas fungicidais – fundazolu ar benlatu, t.y. tais pačiais preparatais, kurie rudenį naudojami žiemkenčių pasėliams purkšti. Kai slapesnį rudenį, žiemą ar pavasarį ilgiau išsilaiko sniego danga, purškimas visuomet veiksmingas. Sniego pelėsio daromą žalą galima sumažinti ir kitomis priemonėmis – vėlai rudenį vejos netręšti azoto trąšomis, prieš žiemą trumpai nupjauti (tačiau tuomet didesnis vejos iššalimo pavojus), anksti pavasarį išsklaidyti tirpstantį sniegą, o vos pradžiūvus paviršiui, veją nugrėbti. Ligotumui reikšmės turi ir veislės, ypač daugiamečių svidrių, pasirinkimas.
Lapų dėmėtligės (Drechslera, Cladiosporium, Mastigosporium ir kiti sukėlėjai) taip pat gali pakenkti vejos dekoratyvumui. Labiausiai nuo šios ligos nukenčia pievinės miglės, o smilgos ir aviniai eraičinai iš viso ja neserga. Ligai pasireiškus vasarą, ant lapų atsiranda gelsvai rudos apie 0,5-1,2 cm dydžio dėmės. Veiksmingiausia apsaugos priemonė – atsparios veislės. Ligos pasireiškimą silpnina vejos purškimas fungicidais – cinebu, tiramu, veltinio šalinimas, smėliavimas, dirvos vėdinimas ir pan.
Miltligė (Erysiphe graminis). Pažeistų žolių lapai pasidengia baltai pilku grybo miceliu. Šia liga serga visos žolių rūšys, bet dažniausiai – pievinės miglės. Ligos pasireiškimą skatina neatsparios veislės, per didelis azoto kiekis, pavėsis bei per aukštas pjovimas. Saulės apšviestoje ir normaliu aukščiu pjaunamoje vejoje šios ligos nėra tekę pastebėti. Pavėsyje liga gali pakenkti vejos dekoratyvumui, tačiau žolės nežūva. Pasirodžius ligos požymiams, veją galima purkšti tam skirtais preparatais.
Rūdys (Puccinia spp.). Jei vyrauja šiltas ir sausas oras, žolės silpnai auga, trūksta maisto medžiagų, ant žolių lapų atsiranda rudos, geltonos ar oranžinės pūslelės, susiraito lapų viršūnėlės. Ligą sukelia įvairios rūdžių rūšys. Serga visos žolės, bet labiausiai pievinės miglės. Veiksmingiausia apsaugos priemonė – atsparesnės veislės, tręšimas ir kt. Normaliai prižiūrimose vejose didesnės žalos ši liga nepadaro.
Drėgną vasarą vejų žolėms gali pakenkti įvairios pašaknio ligos nuo kurių galima purkšti benlatu arfundazolu. Be to, reikia, reguliuoti dirvos ph, normaliai tręšti trąšomis, šalinti veltinio sluoksnį ir pan. Pažeidimų ant žolių lapų gali atsirasti ir dėl mikroelementų trūkumo dirvoje.
Drėgną vasarą ar rudenį veją gali gadinti grybai, liaudyje vadinami šungrybiais. Pavieniai grybai nepavojingi, bet juos reikia naikinti, kad jų kepurėlės nesunokintų ir nepaskleistų sporų. Kai vejos plote grybų auga daugiau, dirvą reikia vėdinti specialiomis šakėmis ar aeratoriais bei augimo vietas palaistyti kalio permanganatu. Permanganatas mažina sliekų aktyvumą. Jei stipriai įsigalėjus grybams dirvos vėdinimas ir dezinfekavimas permanganatu nepadeda, tuomet nuėmus velėną dirvą reikia palaistyti formalino tirpalu ir po savaitės sėti žoles arba plotą užkloti ritinine velėna.
Vejoms pakenkti gali įvairūs žaladariai – vabzdžiai, sliekai, skruzdėlės, kurmiai, paukščiai bei smulkūs naminiai gyvūnai.
Tik nedaugelis vabzdžių rūšių kenkia vejoms. Paminėtini ilgakojai uodai, karkvabaliai bei sprakšiai, kurių lervos ėda žolių šaknis ir gausesnis jų antplūdis vejai gali padaryti didelės žalos. Pasitaiko ir švedinių muselių, kurių lervos mėgsta perpuvusią organinę medžiagą. Tiesioginė vabzdžių daroma žala paprastai nedidelė, bet jie vilioja paukščius – varnas, kovus, kirus ir kt., kurie ieškodami sau maisto, stipriais snapais kapoja žoles ir gadina kiliminę dangą. Kenkėjų lervas gerai naikina chlororganiniai preparatai. Tačiau šiuo metu ilgo veikimo dirvinius preparatus uždrausta vartoti, todėl vabzdžių lervų atsiradimą galima pristabdyti nebent mažinant dirvos pH.
Aukščiau pjaunamose vejose sliekai paprastai yra naudingi, kadangi jie didina dirvos poringumą ir laidumą vandeniui bei orui. Tačiau žemai pjaunamose dekoratyvinėse ar sportinėse vejose jie į paviršių išstumia daug žemės ir taip gadina kiliminę dangą. Kai 1 m2 vejos ploto išstumiama apie 50 ir daugiau žemės kauburėlių, tuomet sliekų aktyvumą būtina mažinti. Sliekai paprastai mėgsta šarmines ir turinčias daug organinių medžiagų dirvas. Be to, jų dauginimąsi skatina drėgmė, žolės mulčias ir pan. Norint jų aktyvumą sumažinti, kaip jau minėta, veją reikia tręšti fiziologiškai rūgščiomis trąšomis.
Vejose nepageidaujamos ir skruzdėlės. Jos neliečia žolių šaknų, bet sudarydamos žemių kupstelius, ardo dirvą bei išblukina žolių spalvą. Norint sumažinti jų daromą žalą, skruzdėlynų atsiradimo vietose dirvą galima palaistyti atitinkamom priemonėm.
Vejos dekoratyvumui ir bendrai jos būklei didelę žalą gali padaryti kurmiai, todėl juos pastebėjus vejos plote, nedelsiant reikia imtis kovos priemonių. Velėnoje kurmį nesunkiai galima pagauti paspendžiant urveliuose specialius spąstelius. Juos galima atbaidyti į urvelius įdedant ricinos sėklų ar kitų jaukų su nuodais. Gan veiksminga priemonė – automobilių išmetamosios dujos. Tam tikslui reikia susirasti reikiamo skersmens žarną ir vieną jos galą pritvirtinti prie automobilio vamzdžio, o kitą įkišti į kurmio padarytą urvelį ir užvedus motorą 5-8 min. leisti dujas. Kad leidžiamos dujos neišeitų į orą, reikia pridengti urvelių kiaurymes.
Vejoms prie namų gali pakenkti šunys ir katės. Kad jų paliktų išmatų vietose sparčiau neaugtų žolė, jas reikia pašalinti. Dėl šunų, o ypač kalių, šlapimo žolyne gali atsirasti rudų dėmių.
Dėmių vejos plote gali atsirasti ir nuo ištekėjusio iš motorinės vejapjovės tepalo ar benzino. Jų atsiradimo priežastis gali būti ir neatsargiai išpiltas per didelis salietros, pesticidų bei herbicidų kiekis. Todėl reikia vengti ant vejos reguliuoti vejapjovę, nustatinėti trąšų normą ar ruošti pesticidų skiedinį. Anomalijų žolyne gali sukelti ir per stipriai suslėgtas viršutinis dirvos sluoksnis. Šiuo atveju patartina vėdinti dirvą subadant ją specialiomis šakėmis.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.