Dirvos vėdinimas ir laidumo gerinimas

Ilgai naudojamų vejų paviršinis maždaug 5,0-7,5 cm storio dirvos sluoksnis paprastai susislegia. Svarbiausios susislėgimo priežastys – intensyvus vejos mindymas, važinėjimas, dirbtinis laistymas, stiprios liūtys ir pan. Greičiausiai suslegiamos sportinių ir kitų intensyviai mindomų vejų dirvos.
Dirvos paviršiaus susislėgimas priklauso ir nuo jos mechaninės sudėties bei organinių medžiagų gausumo joje. Sunkesnės, smulkios struktūros dirvos, kuriose organinės medžiagos nedaug, kur kas greičiau susislegia, o lengvesnės priesmėlio dirvos, turinčios daugiau organinių medžiagų, ilgiau išlieka poringos.

Dėl viršutinio dirvos sluoksnio susislėgimo sumažėja didelių ar vidutinio dydžio porų arba visai jų nebelieka. Dėl sumažėjusio poringumo į dirvos gilesnius sluoksnius sunkiai prasiskverbia vanduo, o kartu su juo ir papildomai išbertos mineralinės trąšos. Dirvos paviršiuje likusi didesnioji trąšų dalis skatina seklų žolių šaknų formavimąsi. Dėl to sumažėja bendras šaknų kiekis, o pablogėjus dirvoje dujų apykaitai – ir jų aktyvumas. Žolės ima silpniau augti, tampa jautresnės sausroms ir šalčiams, veja išretėja, sumažėja jos dekoratyvumas. Tenka ieškoti būdų padėčiai pagerinti. Dirvos fizinių savybių pakeitimas ir poringumo padidinimas yra nelengvas darbas.
Dirvos laidumą vandeniui reikia aptarti dar vienu aspektu. Sportinėse ir visose kitose dažnai mindomose vejose jau antraisiais ar trečiaisiais jų naudojimo metais paprastai susiformuoja vadinamasis veltinio sluoksnis, rudas, kietai susispaudęs 3,0 cm storio dalinai supuvusių žolių stiebų, lapų, šaknų bei šakniastiebių sluoksnis, susiformavęs tarp vejos žaliosios vegetatyvinės dalies ir dirvos paviršiaus. Jis paprastai pradeda formuotis, kai apmirusių žolių organinės medžiagos susidaro daugiau nei suyra. Jo atsiradimui įtakos turi per didelis pjovimo aukštis, tręšimas tik azoto trąšomis, nesaikingas laistymas, per rūgšti dirva ir pan. Žolių rūšys, kurių stiebuose ir lapuose yra daugiau lignino (raudonieji ir aviniai eraičinai, smilgos), veltinio sluoksnį formuoja greičiau. Kartais, per vieną sezoną jis gali susidaryti net 2,5 cm storio. Kai veja intensyviai mindoma, šis kempininės struktūros veltinis kietai susislegia ir tampa mažai laidus.
Plonas veltinio sluoksnis vejoje nedaro didelės žalos, priešingai, jis sumažina vandens išgaravimą iš dirvos bei temperatūros svyravimus velėnoje, padidina sportinių vejų minkštumą ir pan. Tačiau, kita vertus, šis sluoksnis sulaiko vandens, oro ir trąšų patekimą į dirvą ir tuo pačiu susilpnina žolių augimą. Dėl to paseklėja žolių šaknys, jos tampa mažiau atsparios mindymui, sausrai ir šalčiui, padidėja ligų pavojus, susilpnėja žolių augimas, suprastėja veja.
Kad veltinis nesusidarytų, svarbu veją gerai prižiūrėti – sistemingai pjauti optimaliu aukščiu, dažnai ir ne per gausiai tręšti azotu, reguliuoti dirvos pH, gerai nudrenuoti dirvą bei sudaryti tinkamas sąlygas organines medžiagas skaidančių mikroorganizmų veiklai. Jo kaupimąsi galima sumažinti veją žemai pjaunant ir nupjautą žolę išvežant.
Veltinį reikia šalinti, kai jo storis – 1,3 cm ir daugiau. Geriausia tai daryti intensyvaus žolių augimo periodu – pavasarį ar vasaros pabaigoje.
Vėdinimas
Šia priemone siekiama sumažinti dirvos suslėgimą 10 cm paviršiniame sluoksnyje. Tai ypač svarbu sportinėms vejoms. Vėdinimas padidina dirvos laidumą vandeniui ir maisto medžiagoms bei pagerina dujų apykaitą. Dėl to intensyviau formuojasi nauji žolių ūgliai, veja sutankėja, sustiprėja šaknų augimas ir suaktyvėja mikroorganizmų veikla. Vėdinama stipriau grėbiant ar akėjant velėną bei panaudojant specialias mašinas – aeratorius, kurie velėnoje ir suspaustoje dirvoje daro skyles. Mažuose vejų plotuose šiam tikslui panaudojamos specialios rankinės dirvos vėdinimo šakės. Teigiama, jog geriau padaryti daugiau mažų skylučių nei mažiau didesnio skersmens bei gilesnių skylių.
Skyles dirvoje reikėtų daryti tada, kai dirva ne per drėgna – geriausia pavasarį ar ankstyvą rudenį. Intensyviai apkrautos sportinės vejos turėtų būti vėdinamos kartą per mėnesį ar šiek tiek rečiau. Golfo vejas pakanka vėdinti kas 2 metai. Iš vėdinimo skylių išimtą žemę galima surinkti ir pašalinti arba tiesiog sutrinti ant vejos ir įakėti. Po vėdinimo veją reikia smėliuoti. Tam tikslui specialia mašina ant vejos paskleidžiamas apie 0,5-1,0 cm storio smėlio sluoksnis ir metaliniu tinklu išlyginamas kartu užpildant vejoje padarytas skyles. Kai veja vėdinama kiekvieną mėnesį, tuomet nuolat smėliuoti nebūtina. Prieš kiekvieną vėdinimą veją reikia nupjauti ir negausiai patręšti azotu.
Plyšių darymas
Tai vejos raižymas masyviais metaliniais virbais. Plyšiai pripildomi smėlio sklaidant jį sunkiu metaliniu tinklu. Po to veja dar papildomai lyginama ir keliolika dienų intensyviai nemindoma. Plyšių darymas naudingas sunkesnės mechaninės sudėties dirvoms ir labai intensyviai naudojamoms sportinėms vejoms. Darant plyšius, dirva tūri būti palyginti sausa. Palankiausias laikas- pavasaris ir vasaros pabaiga. Per sezoną tai daryti pakanka vieną kartą.
Gilus purenimas
Giliai purenti galima lengvas dirvas, stipriai suslėgtiems sluoksniams vėdinti panaudojant mašinas su vibruojančiais kaltiniais noragais, kurie išpurena vejos dirvą iki 25 cm gylio. Purenti geriausia pavasarį, dirvai pradžiūvus. Toks purenimas garantuoja dirvos laidumą mažiausiai vieneriems metams.
Vertikalus pjovimas
Tai efektyviausia veltinio sluoksnio šalinimo priemonė. Tam tikslui naudojamos vertikaliai pjaunančios vejapjovės. Svarbu nepjauti per giliai, kad nebūtų pažeisti žolių krūmijimosi mazgai. Kai veja tanki ir veltinio sluoksnis storas, reikia pjauti dviem kryptimis. Išpjautas velėnos dalis galima surinkti ir pašalinti arba susmulkinti ir išsklaidyti ant vejos. Kai veltinis storas, t.y. 2,5 cm ir storesnis, tuomet veją reikėtų smėliuoti. Vertikalų pjovimą geriausia atlikti pavasarį ar vasaros pabaigoje, kai žolės sparčiau auga.
Neturint vertikaliai pjaunančios vejapjovės, galima panaudoti rotacinę ar cilindrinę. Žemai nupjovus veją ir pašalinus žolę, reikia geležinėmis šukomis ar grėbliu gerai išgrėbti jos paviršių. Jei po to imtų dygti piktžolės, reikėtų nupurkšti herbicidais.
Smėliavimas
Ši priemonė pagerina viršutinio dirvos sluoksnio poringumą ir laidumą bei
sumažina veltinio susidarymo galimybę. Smėliavimo dažnumas ir reikiamas smėlio
kiekis priklauso nuo dirvos ir vejos apkrovimo intensyvumo. Kartais pakanka smėliuoti vieną kartą pavasarį. Labai suslėgtose ir rišliose dirvose per vasarą tektų smėliuoti 3-5 kartus. Prieš kiekvieną smėliavimą žolės turi praaugti anksčiau išbertą smėlio sluoksnį. Smėliavimui labiausiai tinka smėlis be humuso ir kalkių bei molio dalelių. Rupesnis labiau tinka dirvos vėdinimui, o smulkesnis – veltinio sluoksnio mažinimui.
Lyginimas ir volavimas
Vejos nelygumai atsiranda dėl nevienodo dirvos nusėdimo ir velėnos pažeidimų. Dėl to susidaro nevienodos sąlygos žolėms augti, veja tampa nevienalytė. Įdubimams išlyginti galima naudoti smėlį ar lengvo priemolio dirvą. Iš karto negalima pilti storesnio kaip 2 cm sluoksnio. Žolės ir smėlis ar priesmėlis turi būti sausi. Užpiltą sluoksnį reikia išlyginti metaliniu tinklu.
Anksčiau anglų specialistai rekomendavo vejas dažnai voluoti. Šiuo metu siūloma volavimą sumažinti iki minimumo, kadangi volas suslegia dirvą. Vejas voluoti paprastai rekomenduojama pavasarį, kai po žiemos gali būti iškilnotų žolių. Tai ypač aktualu durpinėse ar turinčiose daugiau organinių medžiagų dirvose. Svarbu voluoti, kai dirva ne per šlapia.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.