Vejos laistymas

Klimato sąlygomis vegetacijos metu žolėms dažnai pritrūksta drėgmės. Jei vasarą 2-3 savaites nelyja, labai sulėtėja žolių augimas, jų ryškiai žalia spalva išblunka, o jei lietaus nebūna mėnesį ir ilgiau, nelaistoma veja papilkėja, žolių lapai susitraukia ir ima ruduoti.
Tačiau ir sausroms užsitęsus žolės išlieka gyvos. Jos puikiai prisitaikiusios ištverti ekstremalias sąlygas. Kai alinanti sausra sudžiovina žolių lapus ir šaknis, jos pereina į ramybės periodą. Išlieka gyvi augimo kūgeliai bei požeminių šakniastiebių miegantieji pumpurai, kurie atsiradus dirvoje drėgmės, atgyja ir žolės ima iš naujo augti. Todėl nekyla pavojus įrengtą veją prarasti dėl sausros.
Bet sausra visada pakenkia vejos grožiui. Trūkstant drėgmės, žolės nustoja augusios, jų lapai susitraukia ir praranda akiai malonią žalią spalvą, veja išretėja, o joje kerojančios giliašaknės piktžolės, tarp jų kiaulpienės, lieka vegetuoti ir dar labiau pablogina vejos dekoratyvumą.

Kad ir per sausras veja išliktų dekoratyvi, ją reikia papildomai laistyti. Esant dirvoje drėgmės, žolės gali normaliai augti ir formuoti tankų žolyną, tačiau vien laistymu vejos dekoratyvumo pagerinti neįmanoma, jei dirvoje trūks maisto medžiagų.
Tyrimais nustatyta, jog 1 m2 plote vejų žolės per parą sunaudoja nuo 0,5 iki 3,0 litrų, arba 0,3 cm vandens. Bendras vandens kiekis priklauso nuo įvairių veiksnių: žolių lapų formos ir struktūros, velėnos storio, šaknų sistemos gilumo, vejos pjovimo aukščio, dirvožemio savybių, oro temperatūros, saulės bei vėjo aktyvumo ir pan.
Skirtingos žolių rūšys nevienodai atsparios sausrai, todėl ir drėgmės joms reikia nevienodai. Pagal atsparumą sausrai ir drėgmės poreikį jas galima skirstyti j 3 grupes: a) atsparias – aviniai, nendriniai ir raudonieji eraičinai; b) vidutiniškai atsparias – pievinės miglės, daugiametės svidrės ir paprastosios smilgos; c) mėgstančias drėgmę – šliaužiančiosios smilgos ir paprastosios miglės.
Kada reikėtų pradėti laistyti veją? Trumpalaikės sausros vejos dekoratyvumui mažai kenkia, todėl laistyti nereikia skubėti. Tačiau kai viršutinis 10-12 cm gylio dirvos sluoksnis, kur yra pagrindinė žolių šaknų masė, išdžiūsta, veja praranda sodriai žalią spalvą ir žolės nustoja augusios, laistyti jau būtina.
Vandens kiekis labai priklauso nuo dirvos. Drėgmės balansą lemia dvi pagrindinės dirvos savybės: vandens susigėrimo į dirvą norma ir sugerto vandens išsaugojimo galimybė. Lengvos priesmėlio dirvos sugeria daug drėgmės, tačiau ji greitai išgaruoja, o sunkesnės priemolio dirvos, atvirkščiai, mažai drėgmės sugeria ir mažai išgarina. Struktūringos dirvos, kuriose gausu organinių medžiagų, gerai sugeria ir ilgai išsaugo drėgmę. Jei sportinių ir kitų intensyviau mindomų vejų dirvos paviršius suspaustas, tuomet vandens susigėrimui padidinti dirvą reikia subadyti specialiomis šakėmis arba vėdinimo mašinomis.
Visiškai susiformavusią veją reikia laistyti rečiau ir gausiau, kad vanduo sudrėkintų 15-20 cm dirvos sluoksnį. Svarbu, kad sudrėkinta dirva susijungtų su drėgnu podirviu. Dažnas ir negausus laistymas skatina seklų šaknų augimą, todėl senesnėse vejose jo nereikia taikyti.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.