Vejos pavesinėje

Pavėsį vejoms dažniausiai sudaro medžiai ir pastatai. Veja visą laiką gali būti pavėsyje, kai ją nuolat gaubia medžių lapija, arba tik šiek tiek dengiama pavienių medžių bei pastatų šešėlių. Pavėsio zonoje pasikeičia ne tik apšvietimo intensyvumas bei šviesos sudėtis, bet ir kiti augalams įtakos turintys veiksniai. Po medžiais oras vėsesnis ir drėgnesnis, ilgiau išsilaiko rasa, o dirvos paviršiuje drėgmė. Visi šie aplinkos pasikeitimai turi neigiamos įtakos žolių augimui ir vystymuisi.

Žolės normaliai auga ir žaliuoja, jei bent ketvirtį dienos laiko jas apšviečia saulė. Jei pavėsyje žolės išbūna ilgiau, sumažėja jų krūmijimasis, augimo intensyvumas ir bendra šaknų masė, išblunka lapų spalva, suplonėja velėna, susilpnėja žolių atsparumas sausrai ir ligoms. Pavėsyje keičiasi žolių rūšinė sudėtis: drėgnesnėse vietose įsigali paprastosios, kitur – vienametės miglės, intensyviau auga samanos. Pagaliau, jeigu varpinės žolės negauna net mažiausio reikiamo šviesos kiekio, jos žūsta ir įsiveisia įvairiažolės.
Kad medžiai sudarytų kuo mažesnį pavėsį, ir mažiau eikvotų žolėms skirtas trąšas bei drėgmę, naudinga nugenėti apdžiūvusias ir nusvirusias šakas bei sekliai dirvoje augančias šaknis. Nuo vejos reikia nuolat nugrėbti lapus. Anksti pavasarį, kol dar nesužaliavę medžių lapai, veją naudinga patręšti trąšomis.
Iš daugiamečių varpinių žolių labiausiai pavėsį pakenčia šilinės miglės, tačiau jos nesudaro tankios velėnos, jų negalima žemai pjauti, todėl žolyną geriau iš viso laikyti nepjautą. Palyginti neaukštos, plonastiebės ir siauralapės, lengvai vėjo plaikstomos šilinės miglės medžių paunksnėje gan gražiai atrodo.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.