Vejų pjovimas

Dažnas ir žemas pjovimas yra viena iš pagrindinių tankios, panašios į kilimą, vejos formavimo sąlygų. Toks pjovimas žolėms nežalingas, tačiau intensyviai pjaunant, iš dalies pasikeičia kai kurios žolių biologinės ir morfologinės savybės, jos ima stipriau krūmytis, pagausėja stiebų ir lapų. Tankesniame žolyne žolių ūgliai suplonėja, lapai susiaurėja, sekliau išsidėsto šaknys ir drėgmę bei maisto medžiagas žolės gali pasiimti tik iš viršutinio dirvos sluoksnio. Tuo pačiu velėna tampa jautresnė sausrai. Taigi dažnos pjūtys stimuliuoja antžeminės dalies augimą, bet silpnina šaknis, todėl dažnai pjaunamos vejos reikalauja geresnės priežiūros. Kad žolės stipriau krūmytųsi, greičiau susiformuotų tanki veja, neprisiveistų piktžolių, jas reikia dažnai pjauti nuo pat žolyno susidarymo pradžios. Pirmą kartą veja pjaunama, kai žolės turi 3-5 lapelius arba kai dekoratyvinėse ir sportinėse vejose jos yra 5-7, o visose kitose – apie 10 cm aukščio. Ypač svarbu nesuvėlinti pirmosios ir kitų pjūčių, kai mišinyje yra daugiamečių svidrių, nes jos dėl ankstyvo intensyvaus augimo stelbia silpnai augančias migles, smilgas bei eraičinus.

Pirmą kartą žoles reikia pjauti labai atsargiai. Kad vejapjovės ratai neišklampotų dirvos ir neišrautų gležnų augalų, veją reikėtų pjauti, kai dirvos paviršius pradžiūvęs. Vejapjovės ratų padarytomis vėžėmis reikėtų nevažiuoti antrą kartą, nedaryti staigių posūkių, nemanevruoti ir pan. Dėl dirvos išklampojimo atsiradę tušti lopinėliai – nelengvai pataisomas vejos brokas.
Tolesnis vejos pjovimo dažnumas ir pirmaisiais, ir vėlesniais naudojimo metais priklauso nuo jos paskirties,pjovimo aukščio, žolyno sudėties bei žolių veislių biologinių savybių, oro sąlygų vegetacijos laikotarpiu, dirvos derlingumo, tręšimo, ypač azoto trąšomis, intensyvumo, žolyno amžiaus ir pan. Kai kurie specialistai teigia, jog veją reikia pjauti tuomet, kai žolė pasirinktą pjovimo aukštį praauga 1,5-2,5 cm, kadangi neturi būti nupjauta daugiau kaip trečdalis lapų. Jei augalas praranda daugiau lapų, sutrinka jo medžiagų apykaita, susilpnėja šaknų augimas, jose sumažėja maisto medžiagų kiekis. O jei dėl kokių nors priežasčių suvėluojama veją nupjauti ir ji labai praauga nustatytą pjovimo aukštį, tuomet prie įprasto pjovimo aukščio reikia pereiti ne iš karto, bet pamažu, per 3-4 pjūtis.
Žolės intensyviai auga pavasarį, vasarą augimas sulėtėja, o jos pabaigoje bei rudens pradžioje vėl kiek suaktyvėja. Intensyvaus augimo metu kai kurios sportinės vejos (golfo, teniso ir kitų aikštynų) turi būti pjaunamos kas 1-2 dienos. Dekoratyvines, intensyviai prižiūrimas paprastas bei kai kurias sportines, pavyzdžiui, futbolo, vejas reikia pjauti kas 5-6 dienos. Vasarą, ypač, jei dirvoje trūksta drėgmės, žolių augimas sulėtėja ir tuomet vejas galima pjauti rečiau, o užėjus sausroms, nelaistomų vejų iš viso nereikia pjauti.
Vejų dekoratyvumui, ilgaamžiškumui, atsparumui mindymui, nepalankioms klimato sąlygoms ir pan. didelės įtakos turi žolyno pjovimo aukštis. Pjovimo aukštis, kaip ir dažnumas, pasirenkamas atsižvelgiant į vejos paskirtį, žolių rūšinę sudėtį bei oro sąlygas. Optimalus dekoratyvinių vejų pjovimo aukštis – 2,0-3,5 cm, bet pasėjus atsparias žemam pjovimui rūšis, galima pjauti ir 1,5 cm aukščiu. Sportinės vejos pjaunamos skirtingu aukščiu – tai priklauso nuo žaidimų rūšies. Futbolo aikščių vejas reikia pjauti 3,5-4,0, o teniso arba kai kurias golfo aikščių vejas – tik 0,3-0,6 cm aukščiu. Paprastas vejas patartina pjauti 3,0-4,0, o specialiosios paskirties – iki 6,0-8,0 cm aukščio. Pjaunant didesniu aukščiu, tvirtėja žolių šaknų sistema, jos labiau pakenčia sausras, lengviau konkuruoja su piktžolėmis, atsparesnės intensyviam mindymui. Žemai pjaunamose vejose žolės mažiau atsparios sausrai, jose greičiau veisiasi samanos, jos jautresnės mindymui ir pan. Todėl tokiai vejai reikia parinkti žolių rūšis, kurios stipriai krūmytųsi, būtų lapuotos, krūmijimosi mazgą formuotų prie pat žemės paviršiaus, žolės priaugtų nedaug.
Atsižvelgiant į vejos pjovimo aukštį, reikia pasirinkti ir atitinkamas žolių rūšis. Patį žemiausią pjovimo aukštį – 0,4-1,3 cm – geriausiai pakenčia šliaužiančiosios smilgos. Dažnai pjaunamos tokiu aukščiu, jos suformuoja tankų ir dekoratyvų žolyną. Didesnis pjovimo aukštis joms net nepageidautinas, kadangi tuomet žolyno apačioje susiformuoja veltinio sluoksnis, kurį vėliau tenka pašalinti. Galimas paprastųjų smilgų pjovimo aukštis – 1,2-2,5, kuokštinių raudonųjų ir avinių eraičinų – 1,5-4,5 cm, kai kurias jų veisles galima pjauti ir dar žemiau. Pievinės miglės, raudonieji šakniastiebiniai eraičinai, daugiametės svidrės bei žemaūgiai motiejukai (nodosum) gerai auga ir vystosi pjaunant 2,5-4,5 cm aukščiu. Nendrinius eraičinus galima pjauti 3,5-7,0, o plokščiąsias migles ir kitas ekstensyvaus naudojimo žoles – 6,0-10,0 cm aukščiu. Vasaros sausrų periodais nelaistomą veją reikėtų pjauti 1,0 cm aukščiau nei įprasta arba, kad žolės neišdegtų, jų iš viso nepjauti.
Veją patartina pjauti važiuojant su vejapjove skirtingomis kryptimis. Pageidautina, kad nupjauta žolė būtų metama ant nenupjautos, nes tuomet vejapjove ją dar labiau susmulkina. Ji gali būti pašalinta nuo vejos ploto arba palikta paskleista. Tačiau žolę galima palikti supūti tik tuomet, kai veja dažnai pjaunama ir kai nupjautų žolių lapai ir stagarėliai ne ilgesni kaip 4,0 cm. O švariai užlaikomose vejose ją paprastai reikėtų pašalinti.
Veja gerai atrodys, jeigu bus lygiai ir vienodai nupjauta. Tai visų pirma priklauso nuo turimos vejapjovės, jos konstrukcijos ir techninės būklės. Gera vejapjovė turi būti manevringa, lengvai reguliuojama, saugi, pakankamo galingumo, lengva ir patogi. Jos užgriebio plotis gali būti nuo keliasdešimt centimetrų iki kelių metrų. Našumą reikia pasirinkti atsižvelgiant į turimą vejos plotą. Maždaug 10 arų pakanka 0,5, m užgriebio pločio vejapjovės.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.