Vejoms įrengti paprastai naudojamos varpinės daugiametės žolės. Tai vadinamosios žemosios retakerės, šakniastiebinės retakerės, tankiakerės ar palaipinės, t.y. formuojančios žemės paviršiumi šliaužiančius antžeminius ūglius, žolės. Kai kurios pašarams auginamos aukštos ar vidutinio aukštumo varpinių žolių rūšys: pašariniai motiejukai, tikrieji eraičinai, paprastosios šunažolės, beginklės dirsuolės, pieviniai pašiaušėliai ir kt., vejoms netinka. Išimties atvejais, neturint tinkamesnės sėklos, jas galima panaudoti specialiosios paskirties ar kai kurioms sportinėms vejoms įrengti.
Mūsų sąlygomis įvairios paskirties vejoms gali būti panaudota apie 16 varpinių žolių rūšių, tačiau universaliausios ir tinkamiausios, ypač dekoratyvinėms ir sportinėms vejoms, yra miglių, eraičinų, smilgų bei svidrių genčių 7-8 rūšys: pievinės miglės, raudonieji, aviniai ir nendriniai eraičinai, paprastosios ir baltosios (šliaužiančiųjų porūšis) smilgos, daugiametės svidrės ir pašariniai motiejukai (žemaūgių porūšis).
Paprastų vejų žolynams įrengti naudotinos ir kai kurios daugiametės ankštinės žolės. Jei žolyne yra nors šiek tiek ankštinių žolių, jos padidina azoto kiekį dirvoje ir tuo pačiu sumažina mineralinių azoto trąšų poreikį. Labiausiai vejoms tinka smulkialapiai baltieji dobilai (Trifolium repens L.) ir apyninių liucernų žemaūgės formos (Medicago lupulina L), tačiau į dekoratyvinių vejų mišinius ankštinės žolės paprastai nerekomenduojamos.
Žydinčioms, arba vadinamosioms mauritaniškoms, vejoms įrengti į varpinių ir ankštinių daugiamečių žolių mišinį įmaišoma ir daugiamečių bei vienamečių gėlių. Tam tikslui parenkamos margaspalvių gėlių rūšys, kurios žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens; čia gali būti sėjamos ar sodinamos rugiagėlės, laukinės aguonos, katilėliai, krokai, tulpės, narcizai ir kt. Gėlių asortimentą gali sudaryti net iki 70 įvairių rūšių.
Žemiau pateikiama trumpa svarbesnių daugiamečių varpinių žolių rūšių, naudojamų įvairios paskirties vejoms, charakteristika.
Pievinės miglės (lot. Poa pratensis L.). Tai natūraliose vejose labiausiai paplitusi žolė. Ji taip pat plačiai naudojama naujoms vejoms įrengti. Pievinės miglės turi keletą porūšių. Lietuvoje dažniausiai aptinkamos plačialapės (P.pratensis ssp. latifolia Weihe.) ir siauralapės (P.pratensis ssp.angustifolia Hay.) formos. Plačialapės miglės turi apie 6 mm pločio lapus, mėgsta derlingesnes dirvas. Jos labiau tinka intensyviau mindomoms sportinėms ir žaidimų vejoms įrengti. Siauralapės miglės turi apie 2 mm pločio lapus ir geriau išsilaiko sausesnėse ir mažiau derlingose dirvose. Labiau tinka dekoratyvinėms bei ekstensyvaus naudojimo vejoms.
Sėjos metais pievinės miglės silpnai auga ir vystosi. Tik antraisiais metais, kai ima vystytis požeminiai šakniastiebiai, jų augimas paspartėja. Pievinė miglė – vidutinio ankstyvumo intensyviai besikrumijanti žolė, turinti įvairaus atspalvio lapų. Nepakenčia pavėsingų vietų, ilgo drėgmės pertekliaus dirvoje, aukšto gruntinio vandens lygio bei dirvos sutankėjimo. Atspari dažnam pjovimui 2-4 cm aukščiu. Lapus pažeidžia miltligė, dėmėtligės ir rūdys. Naudojama mišiniuose įvairios paskirties vejoms įrengti. Tačiau į dekoratyvinių ir kai kurių sportinių vejų mišinius įmaišoma mažiau sėklų ir parenkamos siauralapės veislės. Išnykusioms žolyno vietoms atsėti nelabai tinka, kadangi ilgai dygsta, pradžioje lėtai auga ir silpnai konkuruoja su kitomis žolių rūšimis. Labai tinka žolių mišiniuose velėnos plokštėms gaminti.
Paprastosios miglės (lot. Poa trivialis L.). Šios rūšies miglės mėgsta drėgnas, sunkias dirvas ir, priešingai nei pievinės miglės, gerai auga pavėsingose vietose. Šliaužiantieji antžeminiai ūgliai padeda suformuoti tankią, šviesiai žalios spalvos, patrauklią akiai veją. Pakenčia dažną ir žemą pjovimą 2,0 cm aukščiu. Palankioms augimui sąlygomis jos gali sudygti savaime ir nukonkuruoti kitas žolių rūšis. Tačiau esant sausam karštam orui ir dirvoje trūkstant drėgmės, paprastosios miglės greitai sunyksta, nuruduoja lapai ir veja tampa nedekoratyvi. Užėjus lietingam periodui, miglės vėl atsigauna ir žolynas sužaliuoja. Veja neatspari mindymui, nepakenčia ilgiau išsilaikančios sniego dangos. Aukščiau pjaunama, suformuoja nepageidaujamą veltininj sluoksnį. Dėl šviesiai žalios lapų spalvos paprastosios miglės žolyne nedera prie kitų žolių rūšių.
Šilinės (vadintos gojinėmis) miglės (lot. Poa nemoralis L). Šios rūšies miglės gali augti pavėsyje, todėl jas galima sėti lapuočių giraitėse ar po pavieniais medžiais. Šilinės miglės nesuformuoja tankios velėnos ir nuo žemo bei dažno šienavimo greitai išnyksta, todėl žemai ir dažnai pjaunamų vejų mišiniams jos netinka. Jas galima sėti medžių paunksmėse ir leisti laisvai augti.
Vienametės miglės (lot. Poa annua L.). Vienametės miglės turi daug porūšių. Dekoratyvinėse vejose ir golfo aikštelėse šios rūšies miglės laikomos piktžolėmis. Tačiau kai kurie porūšiai leidžia dirvos paviršiumi šliaužiančius šakniastiebius, kurie padeda šioms žolėms intensyviai plisti, sparčiai užpildyti tuščius ar pažeistus vejų plotus ir išsilaikyti daug metų. Be to, visos vienametės miglės gerai auga suslėgtose dirvose ir pakenčia žemą (0,5- cm aukščiu) bei dažną pjovimą. Prieš keliolika metų šakniastiebinių vienamečių miglių vejos buvo įrengtos Maskvos ir Kijevo futbolo aikštelėse. Pjaunant ne mažesniu kaip 2,5 cm aukščiu, jos suformuoja tankią veją, tačiau velėna palyginti lengvai pažeidžiama. Be to, vienametės miglės yra neatsparios sausroms, intensyviai formuoja vejos veltininį sluoksnį, lapai jautrūs fuzariozei, greitai prastėja jų spalva.
Plokščiosios miglės (lot. Poa compressa L.). Šios žolės pakenčia labai sausas, neturtingas maisto medžiagų dirvas. Gali augti kalkingose ir žvyringose vietose. Mėgsta šilumą, mišinyje nepakenčia kitų intensyviai augančių žolių konkurencijos. Išaugina daug sėklų. Tačiau dekoratyvinių ir sportinių vejų mišiniuose šias žoles galima panaudoti labai ribotai. Jas galima pritaikyti nebent specialiosios paskirties (landšafto) vejoms.
Raudonieji eraičinai (lot. Festuca rubra L.). Tai viena iš pagrindinių dekoratyvinių, paprastų, iš dalies sportinių bei kitos paskirties vejų žolių. Du svarbiausi šios rūšies porūšiai:
1. Kuokštiniai raudonieji eraičinai (lot. F.r.ssp. commutata Gaud.). Šio porūšio eraičinai krūmydamiesi neleidžia šakniastiebių, o formuoja tankius žemus kerus. Jų veja labai tanki. Augalo ląstelėje yra heksaploidinis chromosomų skaičius (2n=42).
2. Šakniastiebiniai raudonieji eraičinai (lot. F.r.ssp. rubra,). Krūmydamiesi šio porūšio eraičinai leidžia požeminius šakniastiebius – rizomas. Palyginti su kuokštiniais, jie formuoja šiek tiek puresnę velėną ir turi platesnius lapus. Leisdami šakniastiebius, užpildo tuščius vejos tarpus, todėl nedideli kiekiai įmaišomi ir į sportinių vejų mišinius. Augalo ląstelėje yra oktoploidinis chromosomų skaičius (2n=56).
Literatūroje nurodomas ir trečias raudonųjų eraičinų porūšis – eraičinai su trumpais šakniastiebiais (lot. F.r. ssp.trichophylla Gaud., sin. F.r. ssp. litoralis). Tai tarpinė raudonųjų eraičinų forma tarp kuokštinių ir šakniastiebinių. Šio porūšio augalai krūmydamiesi leidžia trumpus požeminius šakniastiebius. Jų vejos labai panašios į kuokštinių raudonųjų eraičinų vejas. Ląstelėje yra 42 chromosomos.
Lietuvoje visų raudonųjų eraičinų porūšių aptinkama natūraliose augimvietėse. Gerai prižiūrimi, jie puikiai konkuruoja su kitomis žolių rūšimis bei veislėmis. Visi porūšiai yra santykinai siauralapiai. Dėl lapų smulkumo ir vejos tankumo raudonieji eraičinai labai tinka dekoratyvinėms ir kai kurioms sportinėms vejoms. Jie nereiklūs dirvai ir mitybos sąlygorrjs, todėl gali būti sėjami ekstensyviose landšafto bei specialiosios paskirties vejose. Pakenčia sausesnes lengvo priesmėlio dirvas, dažną ir žemą (iki 1,0 cm) pjovimą, atsparūs nedideliam pavėsiui, bet nepakenčia intensyvaus mindymo. Tinka maišyti su pievinėmis miglėmis, paprastosiomis smilgomis bei kitomis eraičinų rūšimis. Ligos juos pažeidžia silpniau nei kitas žolių rūšis. Lietuvos klimato sąlygomis raudonieji eraičinai pakankamai atsparūs žiemojimui. Sukurta daug eraičinų veislių su įvairaus žalumo ir skirtingo atspalvio lapais.
Aviniai eraičinai (lot Festuca ovina L). Yra keletas avinių eraičinų porūšių, iš kurių dažniausiai minimi du-smulkialapiai (F.ovina ssp.tenuifolia) ir šiurkštieji arba kietalapiai (F.ovina ssp.duriuscula Hack., sin. F.o.ssp. trachyphylla Hack).
Smulkialapiai aviniai eraičinai labai panašūs į raudonuosius, tik šiauresniais 1,0-1,5 mm pločio melsvai žaliais ar žalios spalvos lapais. Šiurkštieji ar kietalapiai eraičinai turi šiurkštesnius, kietesnius, ryškesnės pilkai žalios spalvos lapus. Jie mažiau atsparūs drėgmei.
Aviniai eraičinai – nereikli dirvoms žolė. Juos galima sėti neturtingose maisto medžiagų, smėlio ir rūgščios reakcijos dirvose. Auginami gryname pasėlyje arba mišinyje su raudonaisiais eraičinais bei kitomis varpinėmis žolėmis. Tinka intensyvaus naudojimo ar specialiosios paskirties žolynams, tačiau gali būti sėjami ir dekoratyvinėse vejose. Aviniai eraičinai pakenčia nedidelį pavėsį. Nerekomenduojama jų pernelyg dažnai pjauti bei tręšti didesnėmis azoto normomis. Nedažnai pjaunami, eraičinai suformuoja tvirtą kuokštinę gilią šaknų sistemą, kuri ne tik pagerina dirvos drėgnumą, bet ir sutvirtina nerišlų dirvožemį.
Nendriniai eraičinai (lot Festuca arundinacea Schreb). Tai didelė, 5-9 mm pločio lapais žolė. Pastaraisiais metais įvairių šalių selekcininkai sukūrė ir siauralapių veislių. Nendriniai eraičinai turi stiprią, gilią kuokštinių šaknų sistemą ir leidžia trumpus požeminius ūglius, dėl to jie labai atsparūs mindymui ir sausrai. Net jei dirvoje trūksta drėgmės, lapai ilgai išlieka žali, todėl ši žolė gali būti sėjama stadionuose, hipodromuose, kelių pakraščiuose, o gerai prižiūrint, ir dekoratyvinėse vejose. Tačiau nendriniai eraičinai nepakenčia žemo (1,0-3,0 cm) pjovimo. Jie nepakankamai atsparūs šalčiui, tačiau atsparesni už daugiametes svidres, vidutiniškai atsparūs pavėsiui. Auga drėgnose ir sausose, rūgščiose ir šarminėse dirvose, bet labiausiai tinka gerai nusausinti derlingi dirvožemiai. Nendrinius eraičinus galima sėti mišiniuose su pievinėmis miglėmis, raudonaisiais eraičinais ir kitomis žolėmis, bet jie turi dominuoti.
Paprastosios smilgos (lot Agrostis tenuis Sibth., sin. A.capillaris L, sin. A.vulgaris With). Tai žemaūgės žolės su siaurais vidutinio pločio (2-4 mm) lapais nuo šviesiai žalios iki sodrios žalios spalvos. Šaknys seklios, kuokštinės. Krūmydamosi leidžia neilgus požeminius šakniastiebius ir trumpus antžeminius ūglius – palaipas. Smilgoms tinkamiausi derlingi, smulkios struktūros, pakankamai drėgni, silpnai rūgštūs ar neutralios reakcijos dirvožemiai. Šiek tiek pakenčia sausras ir rūgščias bei smėlines dirvas. Mėgsta aukštą santykinę oro drėgmę. Vidutiniškai pakenčia pavėsį. Paprastųjų smilgų vejas reikia gerai patręšti, o per sausras – laistyti. Paprastosios smilgos neatsparios ligoms, ypač sniego pelėsiui. Dėl didelio ūglių skaičius ploto vienete, veja greitai sutankėja, žolynas gerai dengia dirvos paviršių. Leisdama požeminius šakniastiebinius ir antžeminius ūglius, žolė sparčiai plečiasi ir greitai užpildo tuščius vejos tarpus. Optimalus vejos pjovimo aukštis – 1,2-2,5 cm, tačiau galima pjauti ir 0,4-0,5 cm aukščiu. Kai nuolat pjaunama didesniu aukščiu, vejos apačioje iš apmirusių stiebų ir lapų susidaręs veltininis sluoksnis pablogina vejos augimo sąlygas. Žolė vidutiniškai atspari mindymui. Paprastosios smilgos gali būti naudojamos dekoratyvinėms, sportinėms (golfo aikštelių) bei specialiosios paskirties vejoms įrengti. Gerai prižiūrimos, jos suformuoja tankią ir patrauklią akiai veją. Smilgas galima sėti grynas ar mišinyje su raudonaisiais eraičinais bei kitomis varpinėmis žolėmis.
Baltosios smilgos (šliaužiančiųjų porūšis) (lot. Agrostis alba ssp. stolonifera L, sin. A.alba ssp.prorepens Koch., sin. Apalustris Huds). Baltųjų smilgų porūšis, turintis įvairių formų, kai kuriose vakarų valstybėse ir JAV laikomas rūšimi. Krūmydamiesi šie augalai leidžia ilgus šliaužiančius ūglius, kurie prie kiekvieno tarpubamblio išleidžia šaknis ir tokiu būdu sparčiai plečiasi. Šios smilgos mėgsta derlingas, nerūgščias ir gerai išlaikančias drėgmę dirvas, pakenčia neilgą užliejimą vandeniu, tačiau nepakenčia dirvos sutankėjimo. Baltosios smilgos reiklios maisto medžiagoms ir drėgmei. Sudaro tankią storą velėną, kuri palyginti nejautri sausroms ir mindymui. Šios smilgos plačiai naudojamos golfo aikštelių vejoms įrengti. Jas galima sėti dekoratyvinėse, o drėgnose vietose – ir ekstensyvios priežiūros vejose. Sportinėse ir dekoratyvinėse vejose jas reikia pjauti žemai – 0,5-1,3 cm aukščiu. Kai pjaunama aukščiau, susidaro veltinio sluoksnis. Norint jį pašalinti, veją reikia šukuoti ir smėliuoti. Žolės rudenį palyginti anksti nugelsta, o pavasarį vėlokai sužaliuoja. Be to, žiemą jas dažniausiai pažeidžia fuzariozės. Baltųjų smilgų veja bus geros kokybės laiku patręšus, palaisčius, žemai ir dažnai nupjovus bei apsaugojus nuo ligų.
Šuninės smilgos (lot Agrostis canina L). Šios rūšies smilgų lapai smulkiausi. Krūmijasi antžeminiais šliaužiančiais ūgliais – palaipomis, bet ne tokios “agresyvios” kaip baltosios smilgos. Mėgsta derlingas, nerūgščias, gerai nusausintas dirvas. Palyginti su kitomis smilgų rūšimis, šuninės smilgos pakankamai atsparios sausrai. Pasėtos grynos, suformuoja ypač tankią veją. Šios rūšies smilgos tinka golfo aikštelių ir dekoratyvinėms vejoms. Šios žolės labai populiarios Olandijos bei Anglijos vejose. Optimalus jų pjovimo aukštis – 0,5-1,3 cm. Kai pjaunama aukščiau, susidaro veltinis. Šuninių smilgų vejas reikia kruopščiai priežiūrėti: nuolat patręšti, palaistyti, šukuoti, barstyti smėliu, saugoti nuo ligų. Lietuvoje šuninės smilgos prastai žiemoja, dažniausiai nukenčia nuo fuzariozių, ypač sniego pelėsio, todėl jų naudojimo perspektyva labai abejotina.
Daugiametės svidrės (lot Lolium perenne L). Tai tipingos jūrinio klimato su vidutinio atšiaurumo žiemomis žolės. Daugelyje vakarų Europos šalių daugiametės svidrės labai paplitusios, ypač futbolo vejose. Dažnos pjūtys ir intensyvus mindymas turi didžiausios įtakos jų ilgaamžiškumui. Lietuvos klimato sąlygomis daugiametės svidrės priskiriamos prie trumpaamžių žolių. Jų tinkamumas vejoms mūsų šalyje dar nėra pakankamai ištirtas, todėl įvairios paskirties vejų mišiniuose neturėtų būti daugiau kaip 10 proc. svidrių sėklų.
Svidrės mėgsta derlingas ir nerūgščias dirvas, gerai prižiūrimos, neblogai auga įvairios mechaninės sudėties dirvose. Greitai sudygsta ir intensyviai auga stelbdamos kitas, lėtai dygstančias ir augančias žoles. Nupjautos greitai atželia, nepakenčia pavėsio. Svidres reikia intensyviai tręšti, ypač azoto trąšomis. Sniegingą žiemą jos paprastai nukenčia nuo sniego pelėsio ir kitų fuzariozių.
Daugiametes svirdes visų pirma reikėtų sėti sportinėse, paprastose buitinėse, sodų, parkų bei pievinėse vejose. Pastaraisiais metais atsirado veislių, kurias galima panaudoti ir dekoratyvinėms vejoms. Svidres galima sėti mišiniuose su pievinėmis miglėmis, raudonaisiais eraičinais ir kitomis varpinėmis žolėmis, tik svarbu jas laiku nupjauti, kad nestelbtų lėtai dygstančių ir augančių miglių. Optimalus svidrių pjovimo aukštis – 3,0-4,0 cm.
Pašariniai motiejukai (žemaūgių porūšis) (lot. Phleum pratense L). Žemaūgės, leidžiančios trumpus ūglius ir turinčios sustorėjusį stiebo pagrindą žolės. Jų lapai vidutinio pločio, trumpi. Motiejukai mėgsta lengvesnes, bet gerai auga įvairios mechaninės sudėties dirvose, gan reiklūs trąšoms. Sausrų metu jie pereina į ramybės būklę ir antžeminė dalis apmiršta, bet atsiradus dirvoje drėgmės, regeneruojasi iš atžalų. Motiejukai iš dalies atsparūs mindymui, bet esant intensyviam apkrovimui, ypač per sausras, dažniausiai išnyksta. Juos galima sėti į paprastas ir ekstensyvias vejas mišinyje su nelabai konkuruojančiomis žolių rūšimis. Jei dirva drėgnesnė, motiejukų galima įsėti ir į sportines vejas. Vertinga motiejukų savybė – ankstyvas sužaliavimas pavasarį ir intensyvus žalumos išsilaikymas iki vėlyvo rudens.
Kietavarpės (lot. CynosuruscristatusL). Tai neaukštos, retakerės, vidutinio pločio lapais, lėtai augančios žolės. Mėgsta drėgnesnes ir derlingesnes dirvas. Neatsparios mindymui, dažnam pjovimui ir sausroms. Labiau tinka ekstensyvioms, panašioms į natūralias, vejoms įrengti.
Be aprašytų žolių rūšių, vejoms galima panaudoti ir kitas žoles – grakščiąją keleriją (Coeleria graglis Pers.), gelsvąją visgę (Trisetum flavesčens L), kvapiąją gardūnytę (Authoxanthum odoratumL).
Trumpa varpinių žolių rūšių charakteristika rodo, kad jos nevienodai gali patenkinti įvairios paskirties vejų reikalavimus. Vienos rūšys labiau tinka dekoratyvinėms, kitos – paprastoms bei sportinėms, o trečios – specialiosios paskirties vejoms. Kai kurios žolės universalios ir gali būti panaudotos įvairių tipų vejoms įrengti.
Lietuvoje universaliausi ir tinkamiausi įvairios paskirties vejoms įrengti yra pievinės miglės, raudonieji eraičinai ir paprastosios smilgos. Daugiamečių svidrių, avinių ir nendrinių eraičinų, žemaūgių motiejukų bei baltųjų (šliaužiančiųjų) smilgų tinkamumas priklauso nuo vejos paskirties ir dirvožemio tipo. Visos kitos pateiktos žolių rūšys tinkamesnės specialiosios paskirties vejoms esant išskirtinėms dirvos bei aplinkos sąlygoms. Jos gali būti svarbios tik kuriai nors vienai vejų rūšiai.
Žolių tinkamumą vienokio ar kitokio tipo vejai bei dirvožemiui lemia jų morfologinių, biologinių bei fiziologinių savybių visuma. Universaliausi vejos kokybės vertinimo kriterijai yra šie: žolyno tankumas (vegetatyvinių ir generatyvinių ūglių skaičius ploto vienete), lapų plotis (siaurumas), atsparumas sausrai, pavėsiui, mindymui ir žemam pjovimui, druskoms, trąšų poreikis ir žolės atžėlimo intensyvumas po kiekvienos pjūties. Žolių tinkamumui vejoms įtakos turi ir kiti kokybės rodikliai: žolyno sužaliavimas anksti pavasarį ir žalumos išsilaikymas iki vėlyvo rudens, vejos spalva, atsparumas ligoms ir kt.

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.