Žolių tinkamumą vejoms visų pirma lemia žolyno paskirtis. Dekoratyvinėms vejoms tinkamiausios ilgaamžės, neaukštos, turinčios siaurus gražios spalvos lapus žolės. Jos turi intensyviai krūmytis ir krūmijimosi mazgą formuoti prie žemės paviršiaus, būti pakankamai atsparios ligoms ir nepalankioms dirvos bei klimato sąlygoms. Pasėtos žolės turi suformuoti lygią, tankią, pakankamai atsparią mindymui ir žaliuojančią nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens veją. Savaime suprantama, jog šie reikalavimai yra griežtesni dekoratyvinėms ir ne tokie griežti pievinėms bei sodų ir parkų vejoms. Labai panašūs reikalavimai keliami žolėms, sėjamoms į sportines vejas, tačiau čia svarbiausia žolių atsparumas mindymui. Specialiosios paskirties vejų žolėms dekoratyvumas ne toks aktualus, tačiau jos turi būti atsparesnės nepalankioms aplinkos sąlygoms, nereiklios dirvos mechaninei sudėčiai, rūgštumui bei derlingumui. Pakelėse augančios žolės turi būti atsparios druskoms, žiemą barstomoms ant apledėjusių kelių. Priklausomai nuo vejos paskirties ir konkrečių žolių augimo sąlygų, jos turi tenkinti ir kitokius, specifinius reikalavimus: greitai sudygti, anksti suformuoti tankią veją, žaliuoti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ir pan.
Vejoms įrengti paprastai naudojamos varpinės daugiametės žolės. Tai vadinamosios žemosios retakerės, šakniastiebinės retakerės, tankiakerės ar palaipinės, t.y. formuojančios žemės paviršiumi šliaužiančius antžeminius ūglius, žolės. Kai kurios pašarams auginamos aukštos ar vidutinio aukštumo varpinių žolių rūšys: pašariniai motiejukai, tikrieji eraičinai, paprastosios šunažolės, beginklės dirsuolės, pieviniai pašiaušėliai ir kt., vejoms netinka. Išimties atvejais, neturint tinkamesnės sėklos, jas galima panaudoti specialiosios paskirties ar kai kurioms sportinėms vejoms įrengti.
Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”. |
Vejų žolės
2017-01-05