Vejų žolių veislės

Vejoms skirtų daugiamečių žolių selekcija daugelyje vakarų Europos šalių buvo pradėta apie 1950-uosius metus. Nuo to laiko buvo sukurta šimtai specializuotų veislių, kurios pastaraisiais dešimtmečiais naudojamos įvairios paskirties vejoms įrengti. Šiandien sėklas auginančios firmos vartotojams pateikia platų asortimentą grynų veislių ar įvairių rūšių bei veislių sėklų mišinių. Keliolika pievinių miglių, raudonųjų eraičinų, daugiamečių svidrių ir kitų žolių rūšių veislių buvo tirta ir Lietuvos žemdirbystės institute. Buvo įsitikinta, kad ne visos rūšys ir veislės vienodai sėkmingai gali būti auginamos Lietuvoje.

Kuo vejų žolių veislės skiriasi nuo įprastinių pievose bei ganyklose auginamų pašarinio tipo žolių veislių? Visų pirma jos yra žemaūgės ir auga neintensyviai. Nepageidautina, kad jos išaugintų didelį žolės derlių, o jų pašarinė vertė visiškai nesvarbi. Vejoms tinkančių veislių žolės dažniausiai turi siauresnius gražesnės spalvos lapus. Jos intensyviau krūmijasi ir vejos ploto vienete išaugina daugiau ūglių. Tai labai svarbus veislių tinkamumo vejoms rodiklis.
Vejoms tinkančios veislės išaugina kur kas daugiau ūglių ir suformuoja tankesnį žolyną, o vejos tankumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių jos dekoratyvumą.
Vykdant kryptingą selekciją, buvo sukurtos pievinių miglių, raudonųjų eraičinų bei paprastųjų smilgų veislės, turinčios įvairaus pločio ir atspalvio lapus. JAV selekcininkai išskyrė smulkialapių, lėtai augančių ir formuojančių tankius ūglius daugiamečių svidrių formą, kuri padėjo sukurti naujas, tinkamesnes vejoms veisles. Nors nendriniai eraičinai apibūdinami kaip aukštaūgės žolės, tačiau Amerikos, Danijos ir kitų šalių selekcininkams pavyko atrinkti žemesnio aukščio, smulkesnių lapų, labai atsparias mindymui ir sausroms formas, kurių pagrindu buvo sukurtos vejoms tinkamos veislės. Pastaruoju metu vis populiaresnės grakščiųjų kelerijų ir kitų žolių veislės.
Lietuvoje svarbiausių vejų žolių – pievinių miglių, raudonųjų eraičinų ir paprastųjų smilgų – selekcija buvo pradėta 1982 m., o motiejukų – nuo 1972 m. Iki šiol sukurtos 2 veislės – pievinių miglių „Lygutė“ ir pašarinių motiejukų (žemaūgių porūšis) – „Pievutis“. Šios veislės tiriamos Lietuvos valstybinio veislių tyrimo centro Kaišiadorių dekoratyvinių augalų ir karantino stotyje. Numatoma artimiausiais metais sukurti ir kitų svarbiausių vejų žolių veislių. Tyrimai parodė, jog žolių genofondo įvairovė Lietuvoje leidžia atrinkti tinkamą pradinę selekcinę medžiagą naujoms veislėms sukurti.
Dėl menko lietuviškų žolių veislių, tinkančių vejoms, asortimento ir silpno sėklininkystės darbo, Lietuvos rinkoje dominuoja užsienio firmų veislės. Nuo 1998 m. į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą buvo įrašyta 1 pievinių miglių ir 3 raudonųjų eraičinų veislės.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.