Žolių sėja

Sėklų kokybė ir norma
Geros kokybės švarios žolių sėklos, palankus sėjos laikas, tinkama sėja ir priežiūra sėklų dygimo bei pirminio augimo metu – labai svarbios vejos želdinimo sąlygos.
Sėjant geros kokybės sėklas, žolės greitai ir vienodai sudygsta. Sėklų kiekis, kurį reikia išberti į vejos ploto vienetą, priklauso nuo sėklų kokybės rodiklių ir stambumo. Todėl būtina šiuos rodiklius žinoti, norint nustatyti optimalią sėklų normą.
Žolių sėklų kokybės rodikliai – daigumas, švarumas, užterštumas kitų žolių rūšių ir piktžolių sėklomis bei 1000 sėklų masė. Vėjų žolių sėkloms keliami griežtesni kokybės reikalavimai nei pašarui sėjamų žolių. Ypač svarbu, kad jose nebūtų kitų žolių ar piktžolių priemaišų. Standarte paprastai yra nurodomas minimalus leistinas sėklų švarumas, daigumas, užterštumas piktžolių bei kitų žolių rūšių sėklomis. Daugelyje užsienio šalių patvirtinti vejų žolių sėklų mišinių standartai. Įsigyjant žolių sėklos, patartina nepasikliauti etiketėje nurodytais kokybės rodikliais, o esant galimybei, juos nustatyti papildomai.

Praktiškai svarbiausi du sėklų kokybės rodikliai – daigumas ir švarumas. Remiantis jais, nustatoma sėklų ūkinė vertė (švarumo procentas dauginamas iš daigumo procento ir dalijama iš 100). Pavyzdžiui, Vokietijoje reikalaujama, kad vejų žolių sėklų ūkinė vertė būtų ne mažesnė kaip 80-85 proc. Sėklų norma paprastai skaičiuojama pagal standartinę ūkinę vertę. Jei turimų sėklų ūkinė vertė mažesnė už standartinę, sėklos normą reikia padidinti. Apskaičiuojant žolių mišinio sėklų kiekį, reikia atskirai nustatyti kiekvienos rūšies sėklų ūkinę vertę ir bendrą sėklų kiekį pagal mišinio komponentų procentinę sudėtį.
Vejoms įrengti sėklų reikia daug daugiau nei pievoms ar ganykloms. Norma optimali, kai į 1 cm2 dirvos patenka 1-3 pievinių miglių bei raudonųjų eraičinų ir 2-4 paprastųjų bei šliaužiančiųjų smilgų gyvybingos sėklos.
Per dideli sėklų kiekiai – vertingos sėklos švaistymas. Jų normą galima sumažinti, jei tinkamai paruošta dirva, sėjama palankiu žolėms dygti laiku, ir, atvirkščiai, jei dirva blogai paruošta, grumstuota, nesuspausta, piktžolėta, prasta jos mechaninė sudėtis, sėjama per anksti ar per vėlai – sėklų normą reikia padidinti. Pagaliau reikėtų atsižvelgti ir į 1000 sėklų masę, kuri priklauso ne tik nuo žolių rūšies, bet ir nuo veislės bei sėklų derliaus metų.
Sėjos laikas
Sėjos laiką žolėms reikia parinkti tokį, kad visoms žolių rūšims pakaktų temperatūros drėgmės. Vejų žoles,  kaip ir visus augalus įprasta sėti pavasarį.Ypač svarbu pasėti, kol po žiemos dirvoje dar yra pakankamai drėgmė džiūvęs viršutinis sluoksnis. Tačiau per anksti į neįšilusią dirvą pasėtos sėklos dygsta labai lėtai, jas greitai ima stelbti sparčiau dygstančios ir augančios piktžolės. Ankstyva pavasarinė sėja  turi ir kitų trūkumų. Sėjos terminai dažnai verčia skubėti, todėl sėjama į prastai paruoštą, nesusigulėjusią ar nesuspaustą ir  blogai išlygintą dirvą. Vėliau, ypač sausą pavasarį, pasėtos žolės nesudygs, kol nesulis sodresnis lietus. Tik drėkinant dirbtiniu būdu galima paspartinti tuo laiku pasėtų sėklų sudygimą. Be to, vėlyvą pavasarį nemalonumų gali pridaryti ir stiprios liūtys.
Norint išvengti didelės skubos įrengiant vejas pavasarį, žoles patartina sėti antroje vasaros pusėje. Tuomet iki sėjos galima gerai paruošti dirvą ir sunaikinti piktžoles. Be to, vasaros pabaigoje paprastai dažniau lyja, o ir piktžolės želia lėčiau. Labai palankus periodas sėti žoles – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio. Sėti rugsėjo mėnesį nepatartina, nes iki rudens šalčių žolės nespėja išsikrūmyti ir blogai žiemoja. Pasėtos rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, žolės gali sudygti ir bent kiek sutvirtėti, jei ruduo ilgas ir palyginti šiltas. Žoles galima sėti ir vėlų rudenį,  tik svarbu, kad jos iki šalčių nepradėtų dygti.
Sėja
Gerai paruoštą, išlygintą, susmulkintą ir sekliai supurentą dirvą patartina prieš žolių sėją suvoluoti lengvu lygiu volu ar kitaip ją lygiai suspausti. Sėti nevėjuotą dieną, barstant sėklas pakrikai rankomis ar specialiomis sėjamosiomis. Sėjant sėklų mišinį sėjamąja, reikia kaskart jį permaišyti, kad sėklos nesusisluoksniuotų. Pasėtas sėklas reikia sekliai įterpti į dirvą. Sėjant specialiomis vejų sėjamosiomis, sėklos įspaudžiamos į dirvą primontuotu prie sėjamosios rumbuotu volu, todėl atskirai įterpti nereikia. Sėjant grynas sėklų rūšis, pirmiau reikia išsėti ir įterpti stambesnes sėklas, vėliau -smulkesnes. Kai sėklų mišinys paruoštas iš anksto, sėklas reikėtų įterpti vidutiniu gyliu. Normalu, kai dirvos paviršiuje lieka 5-10 proc. neįterptų sėklų. Įgrėbliuotas sėklas reikia privoluoti 110-120 kg sveriančiu volu. Voluojant dirva neturi lipti prie volo. Volavimas pagreitina sėklų sudygimą, nes dirvoje esanti drėgmė lengviau pasiekia sėklas.
Pasėtą ir suvoluotą plotą patartina mulčiuoti. Mulčias sumažina drėgmės išgaravimą iš dirvos, apsaugo sėklas nuo vandens ir vėjo erozijos.
Kiti sėjos būdai
Galima sėti ir sudaigintas žolių sėklas, daiginimui panaudojant specialius aparatus. Tačiau pasėjus sudaigintas sėklas, iki žolių sudygimo reikia jas rūpestingai prižiūrėti. Kad sėklos geriau sudygtų ekstremaliomis sąlygomis, jas galima apvelti įvairiomis medžiagomis: trąšomis, pesticidais ir pan., arba mažus dirvos plotelius apkloti audeklo ar kitos medžiagos gabalais, ant kurių sėklos išbarstomos be trąšų. Šios medžiagos atstoja mulčią, o vėliau supūva.
Kai kada vejas tenka sėti specialiomis sėjamosiomis. Jos naudojamos didelio nuolydžio vietose, pavyzdžiui, statesniuose šlaituose, vėjo erozijos pažeidžiamuose plotuose ir pan. Čia sėjai galima naudoti specialius sėjos agregatus bei pagalbines medžiagas. Tai vadinamoji šlapioji sėja ar hidrosėja, kai sumaišytos su klijuojančiomis medžiagomis sėklos transportuojamos į augimvietę ir, panaudojant vandenį, aukštu slėgiu, priklijuojamos prie dirvos paviršiaus.
Nedidelius žemės plotelius galima apsodinti žolių sodmenimis ar velėnos gabalėliais, paimtais iš jauno ar net senesnio žolyno. Sodinama išlygintoje dirvoje 20-25 cm atstumais, galima ir tankiau. Geras sodinimo laikas – pavasaris, tačiau kad iki vejos susidarymo žolių tarpuose priželtų kuo mažiau piktžolių, patartina sodinti antroje vasaros pusėje. Sodinamos šakniastiebinės žolių rūšys (pievinės miglės ir paprastosios smilgos), kurios augdamos greitai užpildo tuščius dirvos tarpus. Galima dirvą apsodinti ir šliaužiančiųjų smilgų antžeminiais ūgliais. Kai velėnos gabalėliai ar ūgliai prigyja, patartina kas 2 savaites juos palaistyti salietros tirpalu. Tuomet žolės sparčiau auga ir kitais metais jau bus normalaus tankumo veja.
Reikėtų paminėti ir stogų vejas. Didesniuose miestuose, kai šalia namo nėra laisvos žemės vejai, ją galima įsirengti ant stogo. Apželdinimui tinka stogai, kurių nuolydis ne didesnis kaip 40°. Jie turi būti reikiamos konstrukcijos, išlaikyti apkrovimą, turėti vandens nutekėjimą, drėgmės izoliaciją ir pan. Stogų vejoms galima panaudoti įvairias žolių rūšis, medelius bei samanas. Dekoratyvinėms stogų vejoms vegetacinio dirvos sluoksnio storis turi būti apie 15-20 cm. Jo apačioje pageidautinas ir 5-8 cm žvyro sluoksnis. Tačiau ekstensyvesnėms vejoms pakanka ir 5-6 cm storio vegetacinio sluoksnio. Tuomet čia turi būti sėjamos nelabai reiklios žolės, pavyzdžiui, aviniai eraičinai, plokščiosios miglės ir kt.

 

Straipsnis parašytas remiantis J. Mockaičio knyga “Vejų įrengimas ir priežiūra”.